Ar esate matę šunį, einantį taip, lyg avėtų aukštakulnius? Kira taip moka. Jos judesiuose yra kažkoks ypatingas tikslumas – atsargumas, grakštumas, beveik neįtikėtina tokio mažo šuns laikysena. Kartais atrodo, kad ji žengia per kambarį, kuris jau seniai priklauso jai.
Todėl sunku patikėti, kokia ji buvo, kai pirmą kartą atsirado mano gyvenime. Gležna, nusėta mėlynėmis ir alkana. Kailis susivėlęs, kūnas nusilpęs. O akyse – patirtis šuns, išmokusio, kad niekas nėra savaime suprantama: nei maistas, nei vanduo, nei saugumas.
Tą baimę ji atsinešė kartu. Metų metus pasiimdavo maistą ir bėgdavo į kampą valgyti viena, pasislėpusi, tarsi kas nors vis dar galėtų jį atimti.
Pamažu Kira keitėsi. Suprato, kad maistas niekur nedings. Kad rankos gali būti švelnios. Kad dėl kiekvieno gero dalyko nebereikia kovoti.
Kol buvo trijulė – Grikis, Kiapis ir ji – pirmoji visų dėmesį pasiimdavo Kira. Stumteli berniukus į šalį, susirenka paglostymus ir eina toliau. Dabar ji mėgaujasi dėmesiu: pamatytumėte, kaip ji pozuoja fotografijoms, tarsi puikiai žinotų, kada atėjo jos akimirka.
Kažkuriuo metu pradėjau ją vadinti Princese Rože. Ne todėl, kad nuo pat pradžių su ja būtų elgtasi kaip su princese. O todėl, kad ji, nepaisant visko, visada taip laikėsi.
Metai su Kira išmokė mane, kad eleganciją ne visada dovanoja gyvenimas. Kartais ją tiesiog išsaugai – nepaisydamas nieko.
Rita Domkutė
„Ela Teila“ įkūrėja
