Pirmą kartą Grikį pamačiau darbe – naujienų portale netikėtai iššokusiame skelbime. Turėjau jį užverti ir grįžti prie darbų, tačiau vis atsidarydavau jo nuotrauką. Jo akyse buvo kažkas, ko negalėjau pamiršti. Maniau, praeis. Nepraėjo.
Po savaitės pasiskolinau trūkstamus pinigus, nuvažiavau į kitą miestą ir parsivežiau jį namo. Per pirmą susitikimą viskas atrodė nuspręsta dar man jo nepalietus. Jis šokinėjo aplink mane tomis neįtikėtinai plonomis kojytėmis, lyg sprendimas jau būtų priimtas. Man tereikėjo jį spėti pagauti.
Trejus metus Grikis gyveno su manimi Indonezijoje. Šuniui iš Lietuvos tai buvo visai kitas pasaulis: karštis, saulė, garsai, kvapai. Nuo atogrąžų saulės pasikeitė net jo kailis. Bet jis prisitaikė savaip. Laikėsi šalia. Viską stebėjo ir pasitikėjo manimi.
Kartą bėgiodamas smėliu jis neišgirdo mano šauksmo ir pavojingai priartėjo prie Komodo varano. Grįžo sveikas, nė nesupratęs, kas vos nenutiko. Tos akimirkos, manau, niekada nepamiršiu. Toks daugeliu atžvilgių ir buvo Grikis – smalsus, švelnus ir dažnai gerokai drąsesnis, nei pats numanė.
Kai prie mūsų šeimos prisijungė Kiapis ir Kira, jam nebuvo lengva. Iki tol didelė gyvenimo dalis priklausė tik mums. Staiga reikėjo dalytis erdve, dėmesiu ir mudviejų įpročiais. Iš pradžių jis sunkiai su tuo taikstėsi.
Pamažu juos priėmė. Tiesiog taip, kaip viską darydavo Grikis. Ir kažkaip jo ramus būdas padėjo mums visiems atrasti naują pusiausvyrą.
Senstant Grikiui dingo klausa, tad pasikeitė ir mūsų kalba. Bendravome prisilietimais, gestais ir tomis pačiomis akimis, kurios kadaise privertė mane sustoti vidury darbo dienos.
Grikio su mumis nebėra, bet jis tebėra šios istorijos dalis. Ir visada bus.
Rita Domkutė
„Ela Teila“ įkūrėja
